Apklausų duomenimis, 40 proc. 55-64 m. Lietuvos gyventojų per pastaruosius 10 metų turėjo arba turi globos reikalingą giminaitį. Vos 12 proc. lietuvių sutiktų būti slaugomi globos namuose. Vilniaus savivaldybės Slaugos ir globos reikalų komisija, apsilankiusi keliuose globos namuose, kur gyvena ir seneliai iš Vilniaus, pamatė prieštaringą vaizdą. Vienur jie piešia, mina treniruoklius, mezga meilės romanus ir gyvena praktiškai namų aplinkoje, kitur miega geležinėse sovietinių laikų lovose ant kaldrų, kurios vadinamos čiužiniais, kalėjimą primenančiuose kambariuose.
Nuo vaikiškų žaidimų iki relaksacijos kambario
Pirmajame komisijos sustojimo taške – Antavilių pensionate – gyvena 265 žmonės. Para čia kainuoja nuo 60 iki 85 litų, taigi mėnesinis mokestis – nuo 1800 litų. Jei senelis turi turto, už gyvenimą jis susimoka 1 proc. nuo savo turto vertės. Jei turto nėra, atiduoda 80 proc. pensijos, pašalpą, jei tokią gauna, o likusią sumą globos namams už jį moka savivaldybė. Dauguma gyventojų čia – būtent tokie. Mat giminaičiai, ryžęsi tokiam sprendimui, paprastai butą parduoda. Tokiu atveju dar metus už gyvenimą globos namuose tenka mokėti patiems, o vėliau jau galima naudotis valstybės parama.
Senukai čia gyvena dviviečiuose kambariuose. Norintys gyventi dar patogiau, už papildomą mokestį gali savo sąlygas pasigerinti. „Iš pradžių jie visi nori gyventi po vieną, tačiau pagyvenę čia jau prašo draugo. Suderinti jų charakterius nelengva, nors, regis, jau esame įgudę matyti, su kokiu žmogumi senukas negalėtų gyventi, tad būna visko. Aišku, būna ir visokių meilės trikampių – gyvenimas verda. Visi gyventojai, kurie sugeba paeiti, valgyti stengiasi valgykloje – mat čia jie socializuojasi“, – pasakojo personalo darbuotojos. Bendravimas vyksta ir prie koridoriuose ar foje stovinčių staliukų, bibliotekoje, užsiėmimų salėje, kurioje surengta piešinių paroda. Beje, juos pamatęs kitoje aplinkoje, nė neabejotum, kad jie piešti vaikų. Kineziterapijos salėje stovi visa eilė treniruoklių-dviračių, dideli krepšiai ir daugybė kamuolių, netoliese – relaksacijos kambarys, kuriame vyksta muzikos ir kvapų terapija. Apie tokias gyvenimo sąlygas galėtų pasvajoti net ir senyvo amžiaus nesulaukęs pilietis. Tačiau čia gyvenantys seneliai, deja, jaučiasi atsidūrę ne savo noru. Kitas mūsų sustojimo punktas – anksčiau viešbučiu, dabar senukų namais vadinama įstaiga „Sevilis“. Kadangi tai privati įstaiga, valstybė pragyvenimo čia nepadengia. Didžioji dauguma šių namų klientų – prikaustyti prie lovos. Dauguma jų vaikų – emigravę. Artimiausiomis dienomis šie namai duris atvers naujame pastate Nemenčinėje. Kol kas pastatas dar tuščias. Jei čia nebūtų ketinama apgyvendinti neįgalius senukus, viskas atrodytų labai gražu. Nors kambariai dviviečiai, tačiau jie visiškai mažiukai, o juose stovinčios tachtos – visiškai netinkamos lovos visą parą gulinčiam neįgaliam žmogui. Tualetas su dušu taip pat pritaikytas tik sveikiesiems. Nejudantis žmogus pats nusiprausti nesugebės, tačiau neįsivaizduojama, kaip toje mažoje patalpoje galėtų tilpti padėjėjas. Jei netyčia atsiras bent jau vežimėliu pajudantis pacientas, galimybės judėti name nebus. Namas pritaikytas svečių namams, į kuriuos atvykstama tik permiegoti.
Netikėtai kilusi diskusija: kodėl kaldros nepavadinus čiužiniu?
Švenčionių rajone esantys Strūnos globos namuose gyvena tik psichikos negalią turintys žmonės, taigi čia galima sutikti įvairiausio amžiaus ir likimo žmonių. Štai vežimėlyje sėdintis vyriškis po traumos tapo ne tik neįgalus, bet ir psichiškai nesveikas. Kita moteris prarado adekvačius ryšius su tikrove po to, kai buvo užpulta ir žiauriai sumušta. Dalis gyventojų čia neturi nei savo drabužių, net apatinių, nei spintelių jiems susidėti, todėl jų palatos labiau primena kalėjimo kameras nei gyvenamąją vietą. Paklausti, ar jiems neatrodo, kad ir šiems žmonėms norisi jaukumo, darbuotojai tik pečiais gūžteli. Atkreipus dėmesį, kad net pirmo aukšto dušinėje ant langų nėra žaliuzių, užtikrinančių bent šiokį tokį privatumą, darbuotojai teigė apie tai nesusimąstę. Gyvenimo sąlygos kambariuose – labai įvairios. Vieni gyvena po vieną, kiti – po du, tris ar keturis. „Esu visa sulaužyta. Nepasikeliu iš lovos. Nepatogi man ta lova. Prausia čia tai dažnai, tik labai ilgai užtrunka, sunku man. O štai kaimynė – tik miega ir miega. Gaila, kad ji nekalba. Ar dažnai mane lanko? Sūnus buvo prieš mėnesį. Dabar jis Anglijoje“, – nuo klausimo apie artimuosius susigraudino prie lovos prikaustyta moteris. Yra čia ir susikūrusių šeimų, įsirengusių tikrą namų lizdelį. „Yra pas mus ir vietinis premjeras, kuris atstovauja pacientų tarybai, policijos komisaras, ir globos namų direktoriaus pavaduotojas, kuris kiekvieną rytą raportuoja, kas vyko per naktį“, – pasakojo socialinis darbuotojas. Bene liūdniausias vaizdas – sunkiausių psichikos ligomis sergančių ligonių skyriuje. Dauguma jų dėl savo negalios didesnę dalį dienos praleidžia lovoje. Pastarosios perkamos iš kalinių. Jos nėra blogos kokybės, tačiau panašu, kad standartų jų matmenims nėra. Teko matyti ir tokio siaurumo lovą, kurioje vargiai galėtų miegoti net paauglys. Dalis lovų – apskritai dar iš sovietinių laikų, su metalinėmis spyruoklėmis, o ant jų kaldros storumo čiužiniai. Direktorius teisinosi, kad mielai visiems nupirktų po Dormeo čiužinį, tačiau esą priverstas rinktis pigiausią kainą. Kai vadovui buvo pasiūlyta ieškoti labdaros, kaip daro kiti globos namai, šis atkirto, kad tai esą nelengva. „Kas mane į tą Vokietiją išleis“, – kažkodėl svarstė pašnekovas. Už ūkį atsakinga darbuotoja paaiškino, kad, palyginusi trijų internete rastų čiužinius tiekiančių įmonių kainas, pasirinko pigiausią variantą ir visais įmanomais būdais bandė įrodyti, kad kaldros, ant kurių miega žmonės, iš tiesų yra čiužiniai. Pagaliau šių „čiužinių“, kainuojančių beveik 80 litų, privalumas, kad jie skalbiami. Šiuolaikinės priemonės, neleidžiančios šlapimui patekti ant čiužinio, anot moters, nepasiteisino – susidėvėjo jau po kelių plovimų, todėl visur naudojamos senos drėgmę sulaikančios klijuotės, nuo kurių šuntama. Anot Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovės Astos Garmienės, kad kaldra nebūtų vadinama čiužiniu arba taburetė – stalu, akivaizdu, kad higienos normose reikia smulkiai aprašyti net tokius visiems aiškius dalykus, kaip, kas yra čiužinys. „Man nesuvokiama, kaip galima paguldyti žmogų ant spyruoklinės lovos, kurios net sovietiniais laikais buvo tik sovietų bendrabučiuose ir kariuomenėje, ant jos uždėti ploną kaldrą ir pavadinti ją čiužiniu. Tokį dalyką matau pirmą kartą ir vis dar negaliu atsigauti nuo šoko“, – teigė specialistė. Virtuvėje taip pat labiau mėgstami jau retai kur sutinkami rakandai. „Aliuminiai puodai – patys geriausi“, – teigė darbuotojos. Tai, kad jau įrodyta, jog aliuminiai puodai dėl didelės aliuminio migracijos į organizmą pripažinti pavojingais, todėl visoje ES nebenaudojami, tiek darbuotojoms, tiek direktoriui buvo naujiena.
Likimo nuskriausti žmonės ir vietiniai „mafijozai“
Tuo tarpu Utenos globos namuose esantys iš specializuotos įmonės pirkti čiužiniai, pritaikyti gulintiems ligoniams kainuoja tik šiek tiek brangiau – 120 litų. Nevaikštančių gyventojų skyrius turi netgi funkcines lovas, gautas iš olandų labdaros. Mat olandai slaugos baldus atnaujina kas 10 metų, tačiau mums jos netgi labai tinkamos. „Gauname ir labai sunkių ligonių. Per metus čia miršta apie 60 žmonių, penktadalis. Taigi žmonės atsiunčiami praktiškai numirti“, – pasakojo darbuotojos. Beje, tai vieni pigiausių globos namų. „O kur dėtis? Reikia kažkur gyventi, kai nieko daugiau nėra“, – atviravo vis dar entuziazmo gyventi nepraradusi senolė. Jos kambario kaimynė – kiek liūdnesnė: „Tik kad ta vieta tokia. Ubagynu žmonės vadina“. Regis, moteris viską atiduotų, kad galėtų gyventi savo buvusiuose namuose. Tačiau senolė visgi pripažino, kad džiaugiasi, jog yra čia, kur ja gali pasirūpinti kiti. Tuo tarpu globos namų šviesuliu vadinamas Leonas čia pateko ne dėl senatvės. Dirbdamas jis nukrito nuo stogo ir liko paralyžiuotas. Šalia jo lovos – vežimėlis, o ant spintelės – naujausia S. Browno knyga. Pagirtas, kad skaito, vyras, nuo kurio veido per visą pokalbį nedingo natūrali šypsena, atsakė: „O ką gi dar čia veiksi?“ Kituose skyriuose vyksta daug aktyvesnis judėjimas. Užsukus pas vieną globos namuose susituokusią, tačiau šiuo metu civilizuotai, oficialiai besiskiriančią porą, mums į rankas įgrūdamas globos namų sode augančių svarainių uogienės stiklainis. Pasirodo, susidūrėme su vietinės mafijos atstovu. Ne kartą kalėjime sėdėjęs vyriškis užsiima pinigų machinacijomis. Globos namuose jis taip pat senukams skolina pinigus, žinoma, už procentus. „Visi sėdi jo kišenėje“, – pasakojo globos namų direktorius. Kita senutė, turinti kambarį netgi su balkonu, su pasididžiavimu rodo savo rankdarbius. Ant apskrito staliuko – jos pačios megztos ir siuvinėtos staltiesės, savo rankų darbais ji papuošusi ir sienas. Net nesitiki, kad praktiškai visi šie žmonės, anot direktoriaus, atvyko ne savo kojomis.
Šiandien patekti į globos namus nėra misija neįmanoma
„Eurobarometro“ duomenimis, 40 proc. Lietuvos gyventojų, kurių amžius 55-64 m, per pastaruosius 10 metų turėjo arba turi globos ar slaugos reikalingą artimą giminaitį (ES vidurkis – 30 proc.). 15 proc.apklaustųjų mano, kad ateityje jiems gali tekti palikti darbą ir imtis slaugyti artimąjį – tai didžiausias skaičius Europoje (ES vidurkis – 2 proc). 58 proc. apklaustųjų Lietuvoje nori būti slaugomi giminaičių savo namuose, 12 proc. – slaugomi savo namuose profesionalių slaugytojų, ir tik 5 proc. norėtų vykti į globos namus. Viso Lietuvoje gyvena apie 42 tūkst. žmonių su visiška negalia. Apie 10 tūkst. asmenų gyvena globos namuose, apie 13 tūkst. gauna socialines paslaugas į namus (daugiausiai – buitinę pagalbą). Slaugos ir globos reikalų komisijos pirmininkė Rūta Vanagaitė pasakojo, kad tai jau trečia kelionė į socialinės globos įstaigas. „Kuo toliau, tuo labiau pasitvirtina dvi išvados. Viena jų, kad gyvenimo sąlygos priklauso ne nuo finansavimo, o nuo įstaigos vadovo. Antra išvada, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šių įstaigų kontrolę ir žmonių skirstymą į juos turėtų atiduoti savivaldybėms. Likvidavus apskritis, globos namai perėjo ministerijai, o ji įkūrė 67 žmonių tarnybą, kuri skirsto iš savivaldybių gautus siuntimus po visą Lietuvą. Todėl savivaldybės nežino, kur yra laisvų vietų, o pačios įstaigos nieko nežino apie tuos žmones, kuriuos gaus, ir netgi nežino, kiek žmonių dar laukia eilėje. Taigi tarp savivaldybių ir globos namų atsiranda tarpininkas, kuris viską komplikuoja, užvilkina ir kelia reikalavimus, kurie yra absoliučiai nelogiški“, – teigė pašnekovė. Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) paaiškino, kad minėta tarnyba įkurta ne naujai, o pakeitus anksčiau veikusios Lietuvos darbo rinkos ir mokymo tarnybos funkcijas. Be to, patvirtinti ne 67, o 30 etatų. Šios įstaigos efektyvumą rodo faktas, kad nuo 2010 m. pavyko sumažinti laukiančiųjų į globos namus eiles, kadangi galima paprasčiau koordinuoti darbą, derinant poreikius ir galimybes. Anksčiau žmonės metų metus laukdavo eilės į kuriuos nors globos namus savo savivaldybėje, o dabar galima surasti vietą, pavyzdžiui, gretimame rajone, kadangi į tarnybą suplaukia informacija apie laisvas vietas iš visos Lietuvos. Anot Vilniaus savivaldybės tarybos narės, problema ir ta, kad globos namai negali teikti mokamų paslaugų, kuriomis mielai naudotųsi namuose senolius slaugantys artimieji, norintys išvykti atostogų. „Taip pat reikia pamiršti mitą, kad patekti į globos namus neįmanoma. Didesnės eilės yra tik į globos namus, į kuriuos priimami žmonės su psichikos negalia. Pavyzdžiui, į Prūdiškių pensionatą eilė yra nuo 2009 m. Kita vertus, kai aš ten apsilankiau, pagalvojau, kad aš nebebijau, jei man plyta ant galvos nukris ir aš prarasiu protą. Aš žinau, kad aš ten galėsiu vaikščioti po gražų sodą, skinti obuolius ir susirasti gyvenimo draugą, tokį patį kuoktelėjusį. Jei ministerija, užuot leidusi pinigus etatams, rastų 4 mln. litų dar vienam korpusui pabaigti, eilių Lietuvoje nebebūtų. Deja, neseniai milijoną ES pinigų SADM išleido tobulinti valdymo gebėjimams. Dar milijoną kainavo licencijavimo taisyklės, kurios įsigalios tik 2015 m. Finansų valstybėje yra, bet jei visi pinigai išleidžiami biurokratų, kurie tik siuntinėja globos namams niekam nereikalingas įvairių formų statistines lenteles, jų, aišku, nebelieka“, – svarstė R. Vanagaitė. „Reikalavimai, kurie pateikiami globos įstaigoms, yra paremti nustatytomis metodikomis, ir skirti tam, kad paslaugos būtų teikiamos kuo geriau. Atsakydami į priekaištus, kad esą nestatomi, nerenovuojami globos namai, primename, kad į valstybės projektų sąrašus įtrauktas 51 projektas, kurių bendra vertė – 111,5 mln. litų, iš jų – 94,7 mln. Lt ES fondo lėšos. Šiuo metu jau įvertinti ir priimtas sprendimas skirti finansavimą 5 projektams, kurių bendra vertė 6,7 mln. litų. Planuojama, kad kitų metų pradžioje bus pasirašytos visos sutartys su valstybės projektų sąrašuose esančiais pareiškėjais. Šie projektai gauna 100 proc. finansavimą“, – teigė SADM atstovai. A. Garmienė taip pat pabrėžė, kad higienos sąlygos globos namuose labai nevienodos. Vienur baldai padėvėti, aplūžę, nėra sąlygų praustis, kitur viskas šiuolaikiška, naujausia įranga. „Reikėtų nustatyti visiems vienodus standartus ir kontroliuoti, kad tų standartų būtų laikomasi. Mes matėme daugiau gerų namų, bet šaukštas deguto, kaip sakoma, ir statinę pagadina. Pas mus, radus kažkokius trūkumus, sudaromos darbo grupės, kuriamos strategijos, kaip keisti sistemą. Tačiau iš tiesų užtenka sukurti mechanizmus, kaip blogus vadovus pakeisti gerais“, – įsitikinusi pašnekovė.
www.delfi.lt